1 Makabiejų 1

₁Atžygiavęs iš Kitimų krašto ir nugalėjęs persų bei medų karalių Darijų, vietoj jo karaliumi tapo Pilypo sūnus Aleksandras Makedonietis. Pirma jis buvo tapęs Graikijos valdovu. ₂Jis ėjo į daug karo žygių, paėmė daug tvirtovių ir žudė žemės karalius. ₃Taigi jis nužygiavo iki žemės pakraščių, apiplėšdamas tautą po tautos. Žemė, netekusi žado, gulėjo prie jo kojų, o jo širdis tapo išdidi ir įžūli. ₄Sutelkęs didžiulę kariuomenę, jis pavergė kraštus, tautas ir karalius. Jie mokėjo jam duoklę.

₅Bet po to, ligos paguldytas į lovą, jis jautė, kad artinasi mirtis. ₆Tad pasišaukęs garbingiausius pareigūnus, kurie buvo augę su juo nuo pat jaunystės, ir dar būdamas gyvas, jis padalijo jiems savo karalystę. ₇Aleksandras mirė, karaliavęs dvylika metų.

₈Jo pareigūnai perėmė karalystę, kiekvienas savo valdose. ₉Jam mirus, visi užsidėjo karaliaus vainikus; taip darė daugelį metų ir jų įpėdiniai, atnešdami daug nelaimių žemėje.

₁₀Iš jų išaugo ypač nedora atžala – karaliaus Antiocho sūnus Antiochas Epifanas, kadaise buvęs Romoje įkaitu. Jis tapo karaliumi šimtas trisdešimt septintais graikų karalystės metais.

₁₁Tomis dienomis Izraelyje reiškėsi vyrai, nepaisantys Įstatymo; jie suvedžiojo daug žmonių. „Eime, – sakė jie, – ir sudarykime sutartį su pagonimis, gyvenančiais visur aplink mus. Juk nuo to laiko, kai nuo jų atsiskyrėme, mus ištiko daug nelaimių“. ₁₂Šis pasiūlymas atrodė priimtinas. ₁₃Kai kurie nedelsdami nuėjo pas karalių, ir jis leido jiems įvesti pagonių gyvenimo būdą. ₁₄Pagonių papročiu jie pastatė Jeruzalėje gimnastikos mokyklą. ₁₅Pašalinę apipjaustymo ženklus, jie paliko šventąją Sandorą, pasidavė pagonių valdžiai ir parsidavė daryti pikta.

₁₆Įsitvirtinęs savo karalystėje, Antiochas nutarė tapti Egipto karaliumi ir valdyti dvi karalystes. ₁₇Tad įsiveržė į Egiptą su galingomis pajėgomis, kovos vežimais bei drambliais, raitija ir didžiuliu laivynu ₁₈ir puolė Egipto karalių Ptolemėją. Tai pamatęs, Ptolemėjas išsigando ir pabėgo, palikdamas daug nukautų karių. ₁₉Egipto žemės įtvirtinti miestai buvo paimti, ir Antiochas apiplėšė Egipto žemę.

₂₀Nugalėjęs Egiptą, šimtas keturiasdešimt trečiais metais Antiochas sugrįžo ir su didžiule kariuomene leidosi į žygį prieš Izraelį ir Jeruzalę. ₂₁Įžūliai įsiveržęs į šventovę, jis paėmė auksinį smilkalų aukurą, žvakidę su visais reikmenimis, ₂₂padėtinės duonos stalą, liejamųjų atnašų taures, dubenis, aukso smilkytuvus, užuolaidą, vainikus ir aukso papuošimus nuo šventyklos priekio, ją visai apnuogindamas. ₂₃Jis paėmė iš jos ir auksą, ir sidabrą, ir visus brangius reikmenis. Atradęs paslėptus turtus, jis paėmė ir juos. ₂₄Visa tai pasiėmęs, jis sugrįžo į savo kraštą. Antiochas praliejo daug kraujo ir kalbėjo su dideliu įžūlumu.

₂₉Dvejiems metams praėjus, karalius atsiuntė į Judo miestus vyriausiąjį duoklės rinkėją. Jis atžygiavo į Jeruzalę su didele kariuomene. ₃₀Kreipdamasis į juos klastingais taikiais žodžiais, jis laimėjo jų pasitikėjimą. Tada staiga užpuolė miestą ir nuožmiai jį nuniokojęs išžudė Izraelyje daug žmonių. ₃₁Apiplėšęs miestą, padegė jį, išgriovė namus ir išardė visas miesto sienas. ₃₂Moterys ir vaikai buvo paimti į nelaisvę, o galvijai pagrobti. ₃₃Tada jie atstatė Dovydo miestą su aukšta bei stipria siena ir stipriais bokštais, padarydami jį savo tvirtove. ₃₄Ten apgyvendino nusidėjėlių kariauną, Įstatymo nesilaikančius vyrus. Jie įsitvirtino, ₃₅apsirūpino ginklais bei maisto atsargomis ir sunešė grobį, kurį buvo paėmę iš Jeruzalės. Jie tapo dideliu pavojumi.

₄₁Tada karalius paskelbė visai karalystei įsaką, kad visi turi būti viena tauta, kad visi turi atsisakyti savo atskirų papročių. ₄₂Visi pagonys pakluso karaliaus įsakui. ₄₃Daugelis izraelitų mielai priėmė jo religiją, atnašaudami aukas stabams ir išniekindami šabą.

₄₄Karalius išsiuntė per pasiuntinius laiškus į Jeruzalę ir Judo miestus, įsakydamas jiems sekti jų kraštui svetimais papročiais: ₄₅uždrausti deginamąsias atnašas, aukas ir liejamąsias atnašas šventovėje, nešvęsti šabų ir švenčių, ₄₆suteršti šventovę ir visa, kas šventa, statyti aukurus, šventoves ir alkus stabams, ₄₇aukoti kiaules ir nešvarius gyvulius ir ₄₈palikti savo sūnus neapipjaustytus, be to, pasidaryti nešvariais, atsiduodant viskam, kas nešvaru ir bjauru, ₄₉idant lengviau užmirštų Įstatymą ir permainytų visus įsakus. ₅₀O jei kas atsisakytų elgtis pagal šį karaliaus įsaką, turėjo būti nubaustas mirtimi.

₅₁Tokie buvo jo įsakai, paskelbti visoje karalystėje. Jis paskyrė prižiūrėtojus visai tautai ir įsakė Judo miestams iš eilės atnašauti auką. ₅₂Daugelis žmonių – visi atsimetėliai nuo Įstatymo – dėjosi prie jų, darydami pikta krašte. ₅₃Izraelitai buvo priversti nuo jų slapstytis, kur tik galėjo rasti prieglobstį.

₅₄Šimtas keturiasdešimt penktų metų kislevo mėnesio penkioliktą dieną karalius pastatė sunaikinimo pabaisą ant deginamosios atnašos aukuro. Aukurai buvo statomi ir aplinkiniuose Judo miestuose. ₅₅Smilkalai buvo deginami prie namų durų ir gatvėse. ₅₆Įstatymo ritiniai, užtikti pas žmones, buvo plėšomi ir deginami. ₅₇Kas tik būdavo užtiktas turintis Sandoros knygą ar besilaikantis Įstatymo, tas karaliaus įsaku būdavo pasmerkiamas mirti. ₅₈Mėnuo po mėnesio jie naudojo smurtą prieš visus pažeidėjus, užtiktus Izraelio miestuose. ₅₉Kas mėnesį dvidešimt penktą dieną buvo atnašaujama auka ant deginamosios aukos aukuro. ₆₀Moterys, leidusios apipjaustyti savo vaikus, laikantis karaliaus įsako, buvo nubaustos mirtimi ₆₁su kūdikiais, pakartais ant motinų kaklo. Šeimos nariai drauge su atlikusiais apipjaustymą buvo baudžiami mirtimi.

₆₂Bet daugelis Izraelyje liko tvirti ir pasiryžę nevalgyti nieko, kas nešvaru. ₆₃Jie verčiau rinkosi mirtį, negu tapo nešvarūs dėl maisto ar išniekinę šventąją Sandorą. Ir jie buvo nubausti mirtimi. Tikrai nuožmus pyktis ištiko Izraelį.